Vilnietis Vladimiras Vasilenko kartais sapnuoja, kad vaikšto ar bėga mišku, ir pabudęs dar stengiasi kuo ilgiau tokiu sapnu pasidžiaugti. Juk realybėje jis jau aštuoniolika metų negali ne tik vaikščioti, bet ir pajudinti rankų ar kitų kūno dalių – jis valdo tik galvą ir dalį pečių. Vladimiras sugeba naudotis kompiuteriu ir taip palaiko ryšius su išoriniu pasauliu, kurie be šiuolaikinių technologijų būtų itin menki. Kompiuterį vyras valdo specialia pele lūpomis. Ją parsisiuntė iš JAV prieš dešimtmetį, ir tada jo gyvenime tarp keturių sienų atsirado daugiau veiklos. Į telefono skambučius atsiliepia, duodamas jam nurodymus balsu. Vladimiru per dienas rūpinasi jo mama. Ir ne tik per dienas – ji keliasi ir naktimis, kad kas kelias valandas jį apverstų ant kito šono. To reikia, kad neatsirastų pragulų. „Mama manimi rūpinasi taip, kad per 18 metų nesu turėjęs nė vienos pragulos. Turėjau tik vieną mažytę, ir toji atsirado tada, kai gulėjau ligoninėje“, – sakė vyras. Pati didžiausia Vladimiro svajonė – kada nors nukeliauti į Izraelį. Girdėjo legendą, kad ten teka šventa upė, į kurią įbridę neįgalieji atgauna sveikatą. Labai norėtų ir pats pamėginti – o gal ir jam pasiseks.